Koncertas „Gyvybės medis“
Kai salė prisipildo žmonių, o tyla prieš pirmą garsą tampa beveik šventa, supranti – vyksta kai kas daugiau nei koncertas. „Gyvybės medis“ tą vakarą suspindo ne tik scenoje, bet ir kiekvieno atėjusiojo viduje. Pilnutėlė salė alsavo laukimu, o kiekvienas žvilgsnis, nutilęs šurmulys ir šypsena bylojo: šis vakaras svarbus.
Gruodžio 12 d. scenoje skambėjusi muzika, balsai ir judesys pynė vientisą pasakojimą – lėtą, prasmingą, kupiną vidinės šviesos. Kiekvienas vaikas ir kiekvienas mokytojas savo pasirodymu tarsi pakabino po žaisliuką, įžiebė po mažą šviesos spindulėlį ant Gyvybės medžio – eglutės šakų – iš pastangų ir talento.
Ypatingą šilumą šiam vakarui suteikė garbingų svečių buvimas. Kartu buvo miesto meras Erlandas Galaguz, vicemerė Aleksandra Grigienė, Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus vedėja Monika Gutė, Seimo nariai Jevgenijus Šuklinas ir Vytautas Juozapaitis. Jų buvimas tapo tylia, bet svarbia žinia – tai, kas kuriama vaikų balsais ir mokytojų širdimis, yra matoma ir reikšminga.
Už šio vakaro jautrumą ir darną nuoširdžiai dėkojame visam personalui, kuris liko užkulisiuose, bet buvo neatsiejama Gyvybės medžio šaknų dalis. Mokytojams – už kantrybę, kasdienį atsidavimą ir tikėjimą vaikais net tada, kai jie patys dar tik mokosi patikėti savimi. Vaikams – už tyrą buvimą scenoje, už drąsą dalintis savo šviesa ir už tą tikrumą, kurio neišmoksi, o tik atsineši širdyje.
Šio vakaro pasaka nebūtų įvykusi be režisierės ir scenarijaus autorių – Editos Sventickytės-Galaguz ir Agnės Umbrasienės, kurios Gyvybės medžiui suteikė kryptį, formą ir pasakojimą. Jų rankose idėja virto švelniu, prasmingu reginiu, kviečiančiu sustoti ir pajusti.
Tegul „Gyvybės medis“ dar ilgai gyvena atmintyje kaip vakaras, kai šviesa nebuvo įjungta jungikliu – ji užsidegė iš bendrystės. Ir tegul tai, kas tą vakarą sužaliavo, auga toliau – kasdienybėje, darbuose ir mūsų tarpusavio santykiuose.
Artėjant gražiausioms metų šventėms, linkime, kad ši patirta šviesa persikeltų į namus – į ramius vakarus, prasmingus pokalbius ir buvimą kartu. Tegul šventės atneša vidinę ramybę, dėkingumą už nueitą kelią ir tylų džiaugsmą laukti to, kas dar tik ateis.
